Šiandieniniame dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Gyvenimo būdas“ publikuojamas pastaruoju metu išskirtine dėmesio doze besimėgaujančio baleto šokėjo, choreografo, sportinių, pramoginių ir aistringų šokių eksperto, dainininko, kritiko ir tiesiog visų galų meistro Jurijaus Smorigino interviu. Be jokios abejonės mano dėmesį patraukė straipsnio antraštė: „Choreografas krepšininkams pasiūlytų baleto pamokas“. Būsiu atviras – interviu mane pritrenkė tiesiogine ta žodžio prasme… Iki šiol Jurijų tikrai vertinau kaip neprilygstamą savo srities korifėjų (lenkiu galvą prieš talentingus žmones), tačiau kai baleto šokėjas pradeda pasakoti „tiesas“ apie krepšinį, tai tikrai sunku susitvardyti ar juo labiau apsimesti abejingu. Štai Jums trumpa interviu ištrauka:



- Garsėjate aštriu liežuviu bei sugebėjimu pakomentuoti bet kokią situaciją. Ar galėtumėte komentuoti, pavyzdžiui, krepšinio ar futbolo varžybas?


- Jei nusimanyčiau, žinoma, kad sugebėčiau. Bet man tai - neįdomu. Kartą dirbau Suomijoje, įsijungiau televizorių, per kurį rodė „Žalgirio“ krepšininkų rungtynes. Labai už juos sirgau, tačiau tai buvo gal vienintelis toks atvejis per mano gyvenimą.


O štai kita interviu vieta:



Ar, kaip ir visi lietuviai, esate krepšinio sirgalius?


- Nemėgstu krepšinio. Vien dėl to, kad iš jo dirbtinai sukūrė ideologiją. Nepatinka ir agresija, kai po varžybų sumušami žmonės, sudaužomos telefonų būdelės, nekenčiama varžovų komandos. Negerbiame svečių. O su kuo žaisime, jei jie neatvažiuos? Krepšinyje ir futbole dabar daugiausia agresijos. Aikštės tampa politinės kovos arena, kurioje pešasi tautos. Jeigu Lietuvoje būtų daugiau teatrų, būtų mažiau agresyvumo.


- Esate kaunietis. Niekada nevaikščiojote į Halę pažiūrėti legendinio „Žalgirio“?


- Niekada. Kai buvo legendinis „Žalgiris“, aš šokau legendiniame Lietuvos balete, kuris mane visada žavėjo. Šokau tada, kai Lietuvos baletas gastroliavo po visą pasaulį.


J.Smoriginas neslepia, jog visiškai nieko nenusimano apie krepšinį, tačiau leidžia sau daryti šokiruojančias ir absurdiškas išvadas, kuriomis tiesiogiai susieja krepšinį su agresija ir dar prabyla apie kažkokią dirbtinę ideologiją. Jurijau, Jurijau… Kas būtų jei tokie krepšinio pasaulio eruditai kaip Šarūnas Marčiulionis ar Artūras Karnišovas imtų spontaniškai (interviu apie krepšinio aktualijas metu) diskutuoti apie baletą „dirbtinių ideologijų“ kontekste arba nė nemirkteldami baletą apibūdintų kaip itin nuobodų, banalų ir apskritai visuomenės dėmesio nevertą reiškinį (kaip kad krepšinis = agresija)? Trūksta žodžių ir tiek… Norėčiau paklausti J.Smorigino, ką Lietuvai davė baletas ir ką davė krepšinis? Kiek pasaulyje žmonių Lietuvą galėtų susieti su baletu, ir kiek su krepšiniu? Ar tik baletas yra išskirtinis menas? Ar tik šokant baletą patiriamos aukščiausio lygio emocijos? Kiek žmonių Lietuvoje nemiega, kai kur nors anapus Atlanto žaidžia Lietuvos krepšinio rinktinė? Ar krepšinyje neįmanoma įžvelgti meno apraiškų? Ir nuo kada krepšinis tapo agresijos išraiškos forma?


Vis tik aš jokiu būdu nesakau, jog krepšinis Lietuvoje yra kažkuo svarbesnis ar pranašesnis už baletą (galbūt net meniškesnis!?). Lygiai taip pat jokiu būdu nedrįstu net pradėti diskutuoti apie baletą vos kartą matęs baleto spektaklį televizoriaus ekrane (taip kaip Jurijus vieną kartą matė „Žalgirio“ rungtynių transliaciją būdamas „krepšinio šalyje“ Suomijoje…). Nepakanka būti ištvermingu baleto ir aštraus liežuvio meistru, kad galėtum viešai samprotauti apie krepšinį. Nes visų galų meistras – tik paprasčiausia fikcija…


 


Įrašo moralas: gimęs baletmeisteriu niekada neskrajosi krepšinio aikštelėje!



P.S. pasiūlymas LKL vadovybei: į konkurso „Oro karalius“ komisiją reikėtų įtraukt ir J.Smoriginą (jis labai mėgsta komisijas). Nesvarbu, kad krepšinio nesupranta - užtat apie šuolio grožį kiek daug papasakot gali!







Aš įžvelgiu meną abiejose nuotraukose (nė vienoje iš jų nematau jokios agresijos ar juo labiau dirbtinos ideologijos) ir man tikrai nuoširdžiai gaila tokių žmonių, kurie dirbtinai iškeldami į padangę savąjį meną išdrįsta viešai juodinti tai, kas kitiems žmonėms yra kur kas daugiau nei galima išreikšti žodeliu menas. Ir tikrai ne dėl to, jog jie būtų neišprusę ar nebūtų gyvai matę baleto spektaklio… Ar į meno sąvoką žvelgtų „siauromis“ baletmeisterio akimis…

Rodyk draugams