Lietuviai tiesiog gimę žaisti krepšinį. Šiuo sportu lietuviai susidomi vos tik pradėję vaikščioti, be to, ši maža Baltijos valstybė jau yra pasiekusi krepšinio aukštumas tarptautiniu lygiu. Šalis, turinti tik 3,5 mln. gyventojų, nepriklausomybės laikotarpiu dalyvavo jau keturiose olimpiadose, trijose iš jų iškovojo medalius, o ketvirtojoje liko ketvirti”. // Toronto Star” (didžiausias Kanados dienraštis), 2007 m.


 


Iškilmingai palydėjome Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę jau į penktąjį olimpinį krepšinio turnyrą. Sulaukėm pirmojo simboliško nepriklausomos Lietuvos krepšininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse jubiliejaus. Pradėjus skaičiuoti paskutines dienas, likusias iki Pekino olimpinių žaidynių pradžios, nuotaika pakili ir šventiška, rinktinės sirgalių širdyse kaupiasi itin galingas pačių geriausių emocijų užtaisas, todėl tokiu metu nebereikėtų analizuoti Lietuvos rinktinės galimybių, kontrolinių rungtynių rezultatų, statistinių duomenų ar būsimų varžovų pajėgumo. Palikim tai trenerių štabui ir ekspertams (krepšinio mėgėjams pradėti objektyviai vertinti Lietuvos rinktinės žaidimą protingiausia būtų tik įpusėjus olimpinio turnyro grupių varžyboms). Dabar tiek sirgalių, tiek pačių krepšininkų galvose viskas turėtų nusibraukti ir prasidėti iš naujo. Laikinai turi pasimiršti ankstesnės nesėkmės, o taip pat ir pergalės, medaliai, ordinai, titulai. Į olimpinę areną rinktinės vyrai privalo žengti su naujomis mintimis, naujais iššūkiais, naujomis jėgomis. Viską reikėtų pamiršti, turi likti tik sveikas sportinis pyktis ir visiškas atsidavimas olimpinei kovai. Kovai už Lietuvą, jos paprastus žmones, kurie olimpinių rungtynių metu prilipę prie TV ekranų apie nieką daugiau negalvos ir niekas jiems daugiau nerūpės – tik mūsų rinktinės žaidimas. Jie lauks iš krepšininkų pergalių, o svarbiausia – pasiaukojančio žaidimo. Kiekvienas lietuvis pasąmonėje tapatins save su mūsų rinktinės nariais, mintimis taip pat kovos Pekino krepšinio aikštėse ir iš paskutinių jėgų džiaugsmingai skanduos: LIETUVA, LIETUVA, LIETUVA!”. Lietuvos žmonės, kuriems galbūt kažkas gyvenime nesisekė, žvelgs į mūsų krepšininkus ir linkės jiems tos sėkmės, kuri nuo jų pačių nusisuko. Esu tikras tuo, jog bus ir tokių, kurie svarbiausiais rungtynių momentais mielai sutiktų (jei tik žinotų tą stebuklingą būdą) didžiąją dalį asmeninės sėkmės atiduoti viso pasaulio akivaizdoje Lietuvos vardą garsinantiems vyrams: kad lemiamoj atakoj iš rankų neišsprūstų prakaite permirkęs kamuolys, kad lemiamas metimas būtų taiklus… Kad pasaulis dar kartą prisimintų Lietuvą, kad BBC ir CNN sporto žinios prasidėtų reportažais apie įspūdingas Lietuvos rinktinės pergales.


 


Talentingojo Marijono Mikutavičiaus sukurtame Lietuvos sporto himne “Trys milijonai” yra tokie visiems Lietuvos žmonėms iki skausmo žinomi žodžiai: “Geriau negyvent negu visai netikėt!” Mes, Lietuvos rinktinės sirgaliai, Jumis – neeiliniais tautos įgaliotaisiais Lietuvos ambasadoriais visame pasaulyje - visada tikėjom, tikim ir tikėsim! Sunkiausiais momentais prisiminkit šiuos žodžius ir niekada nesustokit, niekada nepalaidokit pergalės vilties anksčiau nei išgirsit finalinį švilpuką. Kovokit, kad vėliau Lietuvos krepšinio rinktinę prisimintų ne tik krepšinio sirgaliai, ir ne tik Lietuvos žmonės. Štai neseniai vienos televizijos laidos metu Lietuvos žurnalistė vaikščiojo po Salonikų gatves ieškodama įdomesnių pašnekovų ir priėjo prie saulės atokaitoje ramiai sėdinčio bei smagiai pypkę traukiančio pagyvenusio graiko, kuris papasakojo, jog visą gyvenimą prekiavo turguje, senatvei užsidirbo pakankamai ir dabar gali sau leisti visiškai nieko neveikti. Žurnalistė pasiteiravo, ar jis yra ką nors girdėjęs apie Lietuvą ir jos žmones. Tas ir sako: “Apie Lietuvą žinau tik du dalykus. Pirma, Lietuva - Europos valstybė. Antra, jūs turite neįtikėtinai stiprią vyrų krepšinio rinktinę. Tokią stiprią, jog 2007 m. Europos čempionate įveikėte net mus - pasaulio vicečempionus. Tų beprotiškai įtemptų rungtynių dėl bronzos ir olimpinio kelialapio į Pekiną aš nepamiršiu visą likusį gyvenimą... Puikūs mūsų žaidėjai kovojo iš paskutinių jėgų, aikštelėje tiesiog paliko savo širdis, bet vis tiek prieš nepaprastai vieningą Lietuvos rinktinę jie nieko negalėjo padaryti…”. Po šių žodžių graikas išpūtė itin sodrų pypkės dūmą ir labai giliai atsiduso… Mūsų žurnalistė staiga visiškai nuščiuvo, susijaudinusi kurį laiką net nebegalėjo tęsti pokalbio. Akivaizdžiai matėsi, jog nuošaliame Salonikų skverelyje iš garbaus amžiaus graiko ji mažiausiai tikėjosi išgirsti apie Lietuvos krepšinio rinktinę ir jos pergales. Aš taip pat niekaip negalėjau patikėti tuo, jog paprastam Graikijos piliečiui, gyvenančiam pakankamai toli nuo Lietuvos ir neturinčiam su ja jokių sąsajų, svetimos šalies krepšinio rinktinė galėjo padaryti tokį neišdildomą įspūdį. Jis apie mūsų krepšininkus pasakojo taip pagarbiai ir pakiliai, jog atrodė, kad kalba apie gimtosios šalies didvyrius.   


Palydint Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę į Pekino olimpinį krepšinio turnyrą, vienas didžiausių mano troškimų būtų tas, jog po kurio laiko kuris nors amerikietis, argentinietis, ispanas ar rusas pasakytų: “Tų beprotiškai įtemptų rungtynių aš nepamiršiu visą likusį gyvenimą. Puikūs mūsų žaidėjai kovojo iš paskutinių jėgų, aikštelėje tiesiog paliko savo širdis, bet vis tiek prieš nepaprastai vieningą Lietuvos rinktinę jie nieko negalėjo padaryti…”. O dar labiau trokštu, kad rinktinės vyrai niekada nepamirštų, jog yra tie išrinktieji, kurie pasiaukojančiu žaidimu paprastiems Lietuvos žmonėms, paskendusiems kasdienių darbų ir rūpesčių rutinoje, iš naujo dovanoja gyvenimo džiaugsmą. Gyvenant tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva kiekviena rinktinės pasiekta olimpinė pergalė, kiekvienas taiklus metimas, tikslus perdavimas, varžovų gynybą triuškinantis dėjimas ar bandymas ištraukti beviltiškai užribin lekiantį kamuolį leidžia mums pasijusti labai svarbiais pasaulio gyventojais. Sėkmės Jums kovojant Kinijos žemėje!


Tegul meilė Lietuvos


Dega mūsų širdyse,


Vardan tos Lietuvos


Pergalės telydi!


 





 


Šis įrašas paskelbtas Krepsinis.net

Rodyk draugams