Negaliu apsimesti abejingu ir bloge “Pavergti krepšinio” nepastebėti skaudaus Kauno ”Žalgirio” iškritimo iš Eurolygos “TOP 16″ pralaimėjus tokias rungtynes, kurias laimėti žalgiriečiai ne tik galėjo, bet ir PRIVALĖJO. Visų rungtynių tikrai neanalizuosiu, nes jos susiklostė taip kaip ir buvo galima tikėtis: atkakliai, nervingai, abiejoms komandoms darant labai daug vaikiškų klaidų, paniškai bijant suklysti puolime ir t.t. Kitaip tariant mes matėm ANTIKREPŠINĮ, nes rungtynės buvo neįkainojamos vertės tiek “Žalgiriui”, tiek “Olympiacos”. Gražaus bei šaltakraujiško žaidimo išvysti buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau kad ir kaip blogai tą lemtingą ketvirtadienio vakarą (03.13) bebūtų žaidęs “Žalgiris”, vis tik iki rungtynių pabaigus likus 2-3 minutėms dar viskas tebebuvo aikštės šeimininkų rankose. Atvirai pasakius aš net gana ramiai laukiau žalgiriečių pergalės, nes buvau įsitikinęs, jog R.Grigas tikrai bus davęs žaidėjams aiškius nurodymus. Deja, deja… Trys paskutinės “Žalgirio” atakos buvo BE JOKIOS MINTIES, o apie bandymą atlikti kokį nors derinuką net nekalbu. Vieno geriausių gynybos specialistų pasaulyje P.Janakio surikiuotą graikų gynybą nuspręsta įveikti individualiomis pastangomis: besiveržiantiems žaidėjams arba desperatiškai “lipant į medį”, arba kvailai lendant po krepšiu… O, siaube! Taip galima sužaisti tarpklasinėse 5-9 klasių varžybose, bet ne Eurolygos “TOP 16″ rungtynėse! Gal R.Grigas įsivaizdavo savo žaidėjų gretose turintis LeBroną Jamesą, kuriam būtų paliekama erdvė po krepšiu ir leidžiama individualių pastangų dėka pelnyti lengvus taškus? Tiesiog skaudu buvo matyti tokį vaizdą, ypač kai apie krepšinio subtilybes šį tą nusimanai ir šiam žaidimui esi atidavęs didžiąją dalį gyvenimo. Nereikėjo sirgaliams rungtynių pabaigoje skanduoti bjaurių keiksmažodžių, skirtų teisėjams, nes “Žalgiris” šįkart pralošė tikrai ne dėl teisėjų švilpukų… Pralaimėta, nes tiesiog nesugebėta…


Daug kas pasakys, jog lengva kritikuoti žiūrint iš šalies ir ypač po rungtynių. Bet aš noriu ne tik kritikuoti, trokštu tiesiog pademonstruoti, kaip rungtynių pabaigoje buvo galima išvesti kurį nors “Žalgirio” snaiperį tolimam metimui nenaudojant jokio įmantraus derinio. Tereikėjo prisiminti iki skausmo krepšinyje žinomą žaidimo elementą - užtvarą. Be jokios abejonės ne paprastą užtvarą, kurią moka įveikti bet kuris gatvės krepšinio mėgėjas, o kur kas sudėtingesnę - trigubą užtvarą (sąlyginis pavadinimas). Tokios užtvaros galimų variantų yra tiek daug, jog šiame įraše apie juos visus tikrai nekalbėsiu. Šiuo atveju pasinaudosiu tik viena žaidybine ištrauka iš istorinių 2004 m. Atėnų olimpinio krepšinio turnyro rungtynių, kuriose Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė įspūdingai įveikė galingąją JAV rinktinę.


Pagrindiniai veikėjai: Š.Jasikevičius, E.Žukauskas, S.Štombergas, D.Songaila.



1 epizodas. Iki ketvirtojo kėlinuko pabaigos likus 2 min. 27 sek. ir Lietuvos rinktinei pirmaujant vos vienu taškeliu, Šaras su kamuoliu rankose laukia atbėgančio Štombergo, kuris juda link tvirtą poziciją užsiėmusio Songailos (Darių saugo amerikietis Nr. 3 ir neketina niekur trauktis). Nuo pat atakos pradžios Šarą akylai prižiūri amerikietis Nr. 1 (iš vaizdo įrašo “iškirptoje” nuotraukoje nėra lengva atpažinti JAV žaidėjus, todėl juos pažymėjau numeriukais).



2 epizodas. Vos tik Štombergas atsistoja šalia Songailos ir sudaro ištisinę gyvą sienelę, Šaras kaip žuvis vandeny neria į kairiąją aikštės pusę ir akies krašteliu seka kiekvieną Žukausko žingsnį. Šarą dengęs amerikietis Nr. 1 beviltiškai atsitrenkia į Štombergą ir netenka galimybės iš tokios užtvaros išsikapanoti, nes kelią užstoja Songaila. Amerikietis Nr. 1 jau suvokia, jog Šaro kontrolę galutinai prarado.



3 epizodas. Visiškai ištrūkęs iš savo varžovo (amerikiečio Nr. 1) globos Šaras džiaugsmingai skuodžia prie pat Žukausko, nes jaučia, jog Žukis viską atliks nepriekaištingai. Amerikietis Nr. 2 desperatiškai bando perimti komandos draugo prižiūrėtą Šarą (pasikeisti dengiamaisiais po varžovų užtvaros), tačiau kol kas net neįtaria, jog atsimuš į puikiai savo poziciją užsiėmusį Žukį…



4 epizodas. Šaras jau ruošiasi metimui pasislėpęs už Žukio nugaros, o amerikietis Nr. 2, visiškai netikėtai patekęs į Žukio užtvaros spąstus, iš paskutiniųjų bando iš po tos užtvaros išlįsti. Tačiau Eurelijus ne iš kelmo spirtas - šį krepšinio elementą tiesiog tobulai įvaldęs. Todėl visos amerikiečio Nr. 2 pastangos iš anksto pasmerktos… Atkreiptinas dėmesys, jog veiksmas vyksta taip gretai, jog Šiškauską dengiantis žaidėjas neturi jokių galimybių spėti prišokti prie Šaro, be to, jis to net negali pradėti daryti - paliktų visiškai laisvą Ramūną, kuris tuoj pat sulauktų Šaro perdavimo. Kiti amerikiečiai prišokti prie Šaro nebeturi net teorinių galimybių…



5 epizodas. Šaras iš pakankamai patogios padėties jau atlieka metimą, o amerikietis Nr. 2 net iki metimo pradžios nesugebėjo išsikapstyti iš Žukio “priežiūros”. Visi likę amerikiečiai galėjo tik akimis palydėti taiklų Šaro metimą. Belieka paploti trigubos užtvaros rengėjams: Štombergui, Songailai ir Žukauskui.


Po tokios efektyvios komandos draugų pagalbos Šaras tiesiog privalėjo įmesti. 


Štai kaip viskas atrodė rungtynių Lietuva vs. JAV metu (atakos pradžia nuo 40-tos sekundės):



R.Grigas paskutiniųjų “Žalgirio” atakų metu nepadarė visiškai nieko, kad kuris nors snaiperis atakuotų bent jau apylaisvis. O tereikėjo tiek nedaug: elementarios, tačiau maksimaliai efektyvios užtvarų kombinacijos. Juk ”Žalgirio” gretose buvo vienas svarbiausių tos istorinės trigubos užtvaros dalyvių - E.Žukauskas. Tereikėjo J.Mačiuliui (vietoj Štombego) pribėgti prie iš anksto poziciją užsiėmusio P.Jankūno (vietoj Songailos), o metimą patikėti DC ar  Popui (M.Brownas tą vakarą buvo kaip nesavas, todėl tokiam vaidmeniui netiko), ir visa Lietuva būtų šokusi džiaugsmo šokį… Apsiginti nuo tokio stiliaus užtvaros (kai ji atliekama netikėtai ir labai tiksliai) galimybės minimalios. Bet “Žalgiris” net nepabandė…


P.S. šį įrašą skiriu Kauno ”Žalgirio” valdybai, kuri galbūt padarys teisingas išvadas komplektuodama komandos sudėtį kitam sezonui.


Rodyk draugams